Slenka tolyn dienos žavios,
Artėja, tolsta namai,
Medžiais prie didelio kelio
Snaudžia priešai ir draugai.

Šildo laužų svaigūs dūmai
Ir saldūs vyno lašai.
Ir mylimosios artumas,
Gero būna taip mažai.

Nesigailėk, kad skylėta jau kepurė,
Išgerk vandens atsisėdęs ant akmens.
Ir prisimink tai, kas buvo ar nebuvo
Kely nuo rudens ligi rudens.


Laimė, kurios aš ieškojau,
Sėkmė, kurios neradau,
Laikas, kurio taip bijojau,
Liko tarp žemės ir dangaus.

Nesigailėk, kad skylėta jau kepurė,
Išgerk vandens atsisėdęs ant akmens.
Ir prisimink tai, kas buvo ar nebuvo
Kely nuo rudens ligi rudens.


Blėsta laužų svaigūs dūmai,
Išdžiūvo vyno lašai,
Ir mylimosios artumas –
Juk gero būna taip mažai.

Nesigailėk, kad skylėta jau kepurė,
Išgerk vandens atsisėdęs ant akmens.
Ir prisimink tai, kas buvo ar nebuvo
Kely nuo rudens ligi rudens.

Nesigailėk, kad skylėta jau kepurė,
Išgerk vandens atsisėdęs ant akmens.
Ir prisimink tai, kas buvo ar nebuvo
Kely nuo rudens ligi rudens
Kely nuo rudens ligi rudens
Kely nuo rudens ligi rudens