geltonas vakaro dangus
vėl toks ramus, toks ramus, toks ramus,
palydi krentančią žvaigždelę į namus,
ir tuos prabėgusius metus.

kai šuliny vanduo pavirs
senu vynu, senu vynu, senu vynu.
dar juoksis lūpos, bet jau tyliai verks širdis
ir tavo mintys neš tave namo.

iš tų kraštų, kur laimė taip toli,
vieni suaugę, o kiti maži,
vaikai kaip paukščiai į namus sugrįš,
ir visos bėdos šiandien pasimirš.


kai vėjas šoka seno namo
kamine, kamine, kamine,
ir tarsi veidrodiniam mūsų atvaizde,
visa vaikystė pro akis prabėga.

geltono dobilo akis
kai sužydės, sužydės, sužydės.
išgerkim taurę seno vyno išminties,
ir pasijuskim tartum vakar gimę.

iš tų kraštų, kur laimė taip toli,
vieni suaugę, o kiti maži,
vaikai kaip paukščiai į namus sugrįš,
ir visos bėdos šiandien pasimirš.